Ligų profilaktika

Nešvara – pagrindinė daugelio burnos ligų priežastis. Paradoksalu, bet nuolatinis netaisyklingas dantų valymas gali labai pažeisti dantis, o ypač dantenas. Periodinis profilaktinis burnos ertmės sveikatos tikrinimas neleidžia išsivystyti sunkiai ir brangiai gydomai burnos patologijai. Profilaktika visada atsiperka.

Burna – tai maisto malūnas: ant dantų, tarp dantų, po dantenomis ir ant liežuvio neišvengiamai kaupiasi susmulkinto maisto likučiai. Jie skatina bakterijų dauginimąsi ir kartu rūgimo bei puvimo procesus. Dėl to atsiranda nemalonus burnos kvapas, vystosi dantų ir dantenų ligos.

Nudažyti maisto likučiai.	Intensyvaus, bet netaisyklingo dantų valymo pasekmė.

Profesionali burnos ertmės higiena – tai profilaktinė procedūra, kurios metu, burnos higienos specialistas pašalina susikaupusius maisto likučius (dantų akmenis bei apnašas), nupoliruoja seniai, netiksliai restauruotus dantis, patikrina burnos sveikatą. Svarbiausia, pacientui paaiškinama ir parodoma, kaip tinkamai ir kokiomis priemonėmis jis pats turės palaikyti visos burnos švarą.

Burnos valymas – tai ne paprastas šveitimas, kuopimas to, ką lengvai pasiekia šepetėlis. Burnoje pilna maisto likučius kaupiančių vietų. Todėl reikia, kad specialistas, išmanantis burnos anatomiją, paaiškintų, kaip turi būti valomos net sunkiausiai pasiekiamos kertelės.

Jei tikimasi ilgalaikio rezultato, profesionali burnos ertmės higiena turi būti atliekama prieš bet kokį burnos ligų gydymą, dantų protezavimą, balinimą. Paprastai šią procedūrą rekomenduojama atlikti bent kartą arba du kartus per metus. Tikslesnį profesionalios burnos ertmės higienos dažnį nustato burnos higienos specialistas, atsižvelgdamas į paties paciento gebėjimą palaikyti burnos sveikatą.

Kontaktai Registracija internetu

Kaip atsiranda dantų akmenys?

Akmenų formavimasis po dantenomis

Kai netinkamai arba nepakankamai valomi dantys, ypač jei burnoje gausu nekokybiškų dantų protezų ar plombų, košelės pavidalu kaupiasi maisto likučiai,  vadinamosios minkštosios apnašos. Maždaug po savaitės šios nepašalintos minkštosios apnašos dėl seilėse esančių mineralinių medžiagų pradeda kietėti – susiformuoja vadinamieji dantų akmenys. Prie jau susidariusių akmenų dar labiau limpa maisto likučiai, sunkiau išsivalyti dantis, formuojasi dar didesni akmenys. Vietinis dantenų imunitetas nebesugeba susidoroti su didėjančiu bakterijų kiekiu, ir prasideda aplinkinių audinių uždegimas.

Akmenų formavimasis po dantenomis

Kodėl reikia šalinti dantų apnašą?

Jau seniai įrodyta, kad minkštosios apnašos yra svarbiausia dantų karieso ir periodonto patologijos (anksčiau vadinta parodontoze) bei su tuo susijusių simptomų – blogo burnos kvapo, dantenų kraujavimo, dantų paslankumo – priežastis.

Periodonto patologija

Kaip atliekama profesionali burnos higiena?

Akmenys formuojasi ir virš dantenų, ir po jomis, todėl pačiam jų kokybiškai nuvalyti neįmanoma.  Be to, tam reikia specialių instrumentų (pvz., ultragarsinių, rankinių) bei išmanyti burnos anatomiją. Todėl profesionalią higieną atlieka burnos higienistas ar gydytojas odontologas. Jei paciento dantys ir dantenos yra jautrūs, nuskausminama. Priklausomai nuo dantų apnašų kiekio, valymas atliekamas per vieną arba kelis vizitus. Pašalinus akmenis dantys gali būti papildomai valomi oro abrazijos metodu ir būtinai nupoliruojami. Taikant oro abrazijos metodą specialia medicinine soda ir vandens mišiniu pašalinamos pigmentinės dantų apnašos, susidarančios rūkant, gausiai vartojant kavą, juodą arbatą ir kitus dažančius maisto produktus. Dantys po šios procedūros tampa baltesni ir maksimaliai švarūs. Šią procedūrą visada rekomenduojama atlikti prieš dantų balinimą.

Svarbiausia, profilaktinio apsilankymo metu burnos higienistas turi patarti, kaip taisyklingai (nežalojant) valytis dantis, pasirinkti tinkamą dantų šepetėlį bei kada naudoti papildomas dantų valymo priemones: liežuvio valiklį, tarpdančių siūlą, skalavimo skystį, tarpdančių šepetėlius ar specialų dantų siūlą valyti po tiltiniais protezais. Kasdieninė burnos priežiūra turi tapti greita ir efektyvi.

Burnos priežiūros priemonės kiekvienam pacientui turi būti parenkamos individualiai.

Ar valymas specialiais odontologiniais instrumentais gali pakenkti dantims?

Nei dantų šepetėlis, nei specialūs odontologiniai instrumentai dantų nežaloja, jei naudojami taisyklingai.

Kodėl negedo mano senelio dantys, nors jis jų niekada nevalė?

Pasirinkime mums tinkamiausią atsakymą:
1. Mano senelis nuolat neužkandžiavo daug angliavandenių turinčiais produktais.
2. Jo mitybos pagrindas buvo nerafinuoti, negreitai virškinami ir nelipnūs maisto produktai.
3. Valgė paprastą, skaidulų prisotintą maistą, kuris natūraliai apvalo dantis: rupaus malimo miltus, daržoves, vaisius, įvairias sėklas, mėsą, daug pieno produktų. Saldūs produktai buvo vartojami retai.
4. Mano senelis priklausė tam labai mažam procentui gyventojų, kurie turi genetiškai stiprius dantis.
5. Senelis nesiskųsdavo dantimis, turbūt jie buvo sveiki. Senelis neidavo pas dantų gydytojus, ir tikrosios jo dantų būklės niekas tiksliai nežino.

Profilaktikos priemonės

Viena iš pagrindinių mūsų klinikos veiklos sričių yra burnos ligų profilaktika. Burnos ligų profilaktika – tai kompleksas priemonių, taikomų ir klinikoje, ir, tai ypač svarbu, namuose. Burnos priežiūra namuose turėtų būti maksimaliai paprasta, greita, bet efektyvi. Ji neturėtų tapti kankinančia, daug galvojimo reikalaujančia rutina, kurios nuolat norisi išvengti. Vaistinėse ir prekybos centruose parduodamų priemonių įvairovė labai didelė. Todėl savo klinikoje atrinkome, mūsų nuomone, tinkamiausias. Svarbiausi atrankos kriterijai: mokslo patvirtintas efektyvumas ir pagrįstas natūralumas.

Natūralumas turi būti pagrįstas, kad netaptume žaliosios, ekologinės, tikrai daug gerų idėjų propaguojančios, bet vis dėlto komercijos aukomis. Pavyzdžiui, kokią dantų pastą pasirinkti: su fluoru ar be? „Žalieji“ pardavėjai sakys, kad fluoras – stiprus nuodas. Jis labai aktyvus halogenų grupės elementas, slopinantis organizmo fermentinę sistemą, pažeidžia kaulus, kartais net dantis ir pan. Remiantis šiuo teiginiu dantų pastos, neturinčios fluoro, siūlomos be išimties visiems, neatsižvelgiant į konkretaus asmens burnos būklę, – tokiam elgesiui tegalima taikyti liaudišką priežodį: „girdėjo varpus skambinant, bet nežino, kurioj bažnyčioj“. Iš tikrųjų fluoras yra nuodinga medžiaga, bet tik tuomet, kai suvalgomas didelis jo kiekis. Tuo tarpu naudojamas burnoje tris minutes, kol mes valome dantis, jis jokios toksinės reakcijos nesukels. Fluoras prisijungia prie danties audinių ir padaro juos žymiai atsparesnius kariesui. Tai senai įrodyta daugelio mokslinių tyrimų. O valant dantis tik befluorėmis pastomis karieso aktyvumas burnoje nemažėja. Befluorės pastos išvalo dantis, bet nesuteikia jiems didesnio atsparumo atlaikyti šiuolaikinius mitybos įpročius. Mes nuolat užkandžiaujame maistu, kuriame dominuoja angliavandeniai. Kad neliktų vietos nepagrįstoms spekuliacijoms, pabrėžtina, jog tai nepriklausomų ekspertų duomenys. Taigi fluorą reikėtų traktuoti ne kaip bendram, o kaip lokaliam naudojimui skirtą efektyvų vaistą nuo karieso. Kaip ir visi vaistai, jis turi padėti organizmui, turinčiam silpną, genetikos nulemtą grandį, kurios pats organizmas negali sutvarkyti. Kaip vaistas, jis turi būti vartojamas tinkamai. Svarbu, kad geriamame vandenyje fluoro kiekis nebūtų per didelis. Pastos su floru nereikalingos žmonėms, neturintiems jokių dantų pažeidimų arba turintiems tik protezus, įtvirtintus ant implantų. Vaikų dantys turi būti valomi befluorėmis pastomis tol, kol vaikai išmoksta jų nenuryti ir jas išspjauti. Įvertinus netyčinio nurijimo galimybę fluoro koncentracija pastose priklauso nuo vaiko amžiaus.

Svarbios ir kitos dantų pastų sudedamosios dalys: neturėtų būti gleivinę dirginančio natrio laurilsulfato, parabenų. Jei nustatyta periodonto patologija, rekomenduojamos įvairių vaistinių augalų pastos (pavyzdžiui, su arbatmedžiu, alijošiumi). Tad renkantis burnos profilaktikos priemones, reikėtų išklausyti ir specialistų nuomonės, kad įvertinę individualią burnos būklę jie padėtų rasti ekonomiškai efektyviausią sprendimą.