Dilimo gydymas

Galima sakyti, kad šių dienų odontologija žino, kaip galima efektyviai valdyti „amžinąją“ burnos ertmės ligą – dantų kariesą. Fluoro preparatai, taisyklinga asmeninė ir reguliari profesionali burnos ertmės higiena, valgymo kultūra sudaro realias galimybes išsaugoti dantis visą gyvenimą. Taigi mes žinome, kaip kovoti su „nešvaros“ ligomis, bet kartu ryškėja patologijos, kurias lemia „civilizacijos pasiekimai“. Radikaliai keičiasi daugybės žmonių gyvenimo būdas. Mūsų kasdienybė – greitis, informacijos gausa, nuolatinis sprendimų priiminėjimas, t. y. nuolatinis stresas ar nerimas. Šiandien odontologai pastebi dažnėjančią ir, blogiausia, jaunėjančią burnos ligų grupę – patologinį (spartesnį nei įprasta tam tikram amžiui) dantų dilimą. 97 % gyventojų būdingas dantų nudilimas, iš jų 7 % reikia gydymo, kad dėl šios patologijos visiškai nesuirtų dantų struktūra.

Natūralus (amžinis) dantų dilimas spartėja dėl trijų pagrindinių priežasčių: dėl rūgščių dažno buvimo burnoje (erozijos), dėl griežimo dantimis (žr. „Griežimo dantimis pasekmių profilaktika") ir dėl netaisyklingo dantų valymo ar jų nutrynimo kitais daiktais (pypkės, žvejybiniai valai, adatos ir kt.) (žr. „Burnos ertmės ligų profilaktika"). Čia dominuoja viena priežastis. Greičiausiai dantys dyla veikiant maisto ar skrandžio rūgštims. Kai nuo rūgščių suminkštėja danties audiniai, juos daug lengviau nuzulinti šepetėliu ar griežiant dantimis. Dantų audiniai pradeda irti, jei seilių pH nukrenta žemiau 5.5 (normalus seilių pH apie 7). Lentelėje pateikiamas kai kurių maisto produktų rūgštingumas.

Šiuo metu pakanka įrodymų, kad skrandžio sultys sukelia dantų eroziją. Palyginti su maisto rūgštimis, kurių poveikį nesunku pašalinti po valgio įpratus nedelsiant išskalauti burnos ertmę vandeniu, skrandžio rūgštis (pH 1-2) sukelia giliausius dantų pažeidimus. Rūgšties iš skrandžio į burną patenka vemiant (sergant nervine anoreksija, bulimija, alkoholizmu, onkologinėmis ligomis, esant nėštumui ir kt.) ar dėl gastroezofaginio refliukso (GER), sąlygoto stemplės apatinio vožtuvo nesandarumo.

Skrandžio rūgšties poveikis ženkliai sumažės, jei po vėmimo jokiu būdu netrinsime dantų šepetėliu ir pasta, o burną skubiai išskalausime vandeniu ar šarmingu skysčiu, pvz., pienu.

Kur kas sunkiau išvengiama lėtinio skrandžio turinio patekimo esant refliuksui. Be pagrindinio šios ligos požymio – rėmens graužimo, gali pasireikšti ir kiti simptomai. Tipiniai ir netipiniai simptomai pateikiami paveiksle.

Patologinio dantų dilimo dėl skrandžio rūgšties patekimo į burną gydymo taktika: paciento siuntimas gastroenterologo ar kito bendrinės patologijos specialisto konsultacijai ir odontologinių priemonių kompleksas – pažeistų dantų restauravimas plombomis ar protezais ir profilaktika (paaiškinimas kaip elgtis, mineralus grąžinanti terapija, apsauginės kapos).

Taigi, skirtingai nuo dantų karieso – lokaliõs burnos ertmės problemos, patologinio dantų dilimo priežastys dažnai susijusios ne tik su burnos ertme, ir mes susiduriame su multidisciplinine patologija. Paprastai pas odontologus tenka lankytis dažniau nei pas kitų specialybių medikus. Todėl kompetentingas odontologas pagal specifinį dantų dilimo raštą gali nustatyti dilimo priežastį, atlikti reikiamas burnos procedūras ir siųsti pacientą atitinkamo specialisto konsultacijai.